Nemažai daliai lietuvių atsakyti į, regis, visai paprastą klausimą – „kur tavo namai“- būtų labai sudėtinga. O toks klausimas anksčiau ar vėliau kyla. Paprastai- vėliau. Tokios išvados priėjo VšĮ „Gera būsena“ specialistai, jau antrus metus konsultuojantys svetur išvykusius tautiečius, besikreipiančius dėl psichologinio pobūdžio problemų.

Iš pirmo žvilgsnio gal atrodo kiek keistoka ir paradoksalu, bet psichologinės paramos dažniau ieško žmonės, išvykę iš Lietuvos ne prieš metus, du, bet seniau – prieš penkis, aštuonis...keturiolika, o ne tie, kurie užsienyje yra nesenai. „Benamystės“ jausmas tęsiasi labai ilgai. Netgi daugybę metų gyvenantys svetur su šeimomis, turintys gerus darbus, namus, pasiekę materialinę gerovę emigrantai sako, kad nesijaučia patenkinti, kad trūksta artimų, šiltų kontaktų, kad neturi su kuo atvirai pasikalbėti, kad jaučiasi vieniši ir panašiai. Tai, matyt, būtų galima paaiškinti tuo, kad pirmuosius emigracijos metus visa žmogaus energija yra nukreipta į „išgyvenimą“, elementariausių poreikių patenkinimą, saugumo jausmo svetur susikūrimą. Be to, pradžioje migrantai dažnai jaučiasi lyg ir „neturintys teisės“ kam nors skųstis ar pasidalinti savo problemomis netgi su artimaisiais, likusiais Lietuvoje – „nesupras, juk pats apsisprendžiau išvykti, gėda, kad nesugebėjau susirasti gero darbo ir pan.“. Pagaliau, vienišumo jausmas – tai kaina, kurią emigrantai moka už sprendimą pagerinti savo materialines ar kitokias sąlygas, išvykstant svetur.
Psichologai, konsultuojantys emigrantus internetu pastebi, kad pastaruoju metu labai padaugėjo žmonių, besikreipiančių su sunkiomis, įsisenėjusiomis problemomis. Suprantama, kreiptis į vietinius specialistus daugumai yra nepriimtina ne tik dėl kainos, bet ir dėl kalbos. Netgi puikiai kalbančiam svetima kalba žmogui būtų keblu reikšti savo jausmus ir kalbėti apie savo psichologines problemas.
Žinoma, emigracija, adaptacija prie pasikeitusių sąlygų, prie kitokios kultūros, prie kitokio bendravimo – didžiulis stresas. Kaip ir bet kokio ilgalaikio streso metu, visas žmogaus organizmas, visos fizinės ir psichikos jėgos būna mobilizuotos, kad kuo sėkmingiau ir greičiau susitvarkytų su tuo stresu. Gyvenimui daugiau ar mažiau „nusistovėjus“, stresui atslūgus, pasireiškia visos jo pasekmės – atsinaujina senos problemos (tiek fizinės, tiek emocinės, tiek psichikos), atsiranda naujos, neretai pasireiškia depresija, nuovargis, bejėgiškumo, beviltiškumo jausmai, geriausiu atveju – kyla klausimai „ar aš esu patenkintas savo gyvenimu, ar tikrai darau tai, ką noriu, padėkite suprasti ir apsispręsti“ ir pagaliau - klausimas „tai kur vis tik yra mano namai“ .
Namai yra ten, kur aš jaučiuosi gerai, saugus, kur galiu patenkinti pagrindinius savo ir savo šeimos poreikius. Atsakius sau, kur mano namai, atsakai sau ir į klausimą- „kas aš esu“.
Pastaruoju metu šis saugumo jausmas tampa prabanga tiek Lietuvoje gyvenantiems, tiek išvykusiems.
Panašu, jog saugumo stoka tampa vienijančiu jausmu. Sunkmetis padės įveikti susipriešinimą?
Vis tik, kaip teigia www.psyvirtual.lt specialistai, remdamiesi konsultavimo patirtim, artimiausiu metu emigrantų grįžimo bangos, blogėjant ekonomikos būklei ir didėjant bedarbystei visose šalyse, neverta. Net ir susidurdami su rimtomis sveikatos, psichologinės savijautos, emocinėmis, bendravimo, adaptacijos, ir kitomis problemomis, pagaliau - bedarbyste, mūsų emigrantai kol kas mieliau linkę pasilikti imigrantais svetur. Jiems klausimas „kur mano namai“ – pernelyg sudėtingas, kad galėtų atsakyti aiškiai ir nedvejodami.
Teko girdėti, kad šiuo metu įdarbinimo firmos nebespėja priiminėti norinčių išvykti dirbti į užsienį pirmą kartą, daugiausiai – būsimų „juodadarbių“ darbams, kurių „purtosi“ vietiniai gyventojai. Vadinasi, mūsų žmonės didesnio saugumo vis dar tikisi svetur. Kas galėtų jiems paprieštarauti?